Nors antradienį buvo švenčiama Marijos paaukojimo šventė ir popiežius Pranciškus Šv. Mortos koplyčioje antradienio rytą aukojo šios šventės Mišias, homilijoje jis dar sugrįžo prie pirmadienio Mišių liturgijoje skaitytos Makabiejų knygos ištraukos, pasakojančios apie Aleksandro Makedoniečio sukurtos didžiulės valstybės persekiojimus ir kultūrinę kolonizaciją nukreiptą prie žydų tautą.
Kultūrinė ir ideologinė kolonizacija tai užmojis viską suvienodinti, panaikinti visus skirtumus. Ji netoleruoja Dievo tautos papročių ir religijos, visus verčia perimti naujus pagoniškus, supasaulėjusius papročius. „Taip vyksta visos kultūrinės kolonizacijos, nuo jų nukenčia tikintieji. Nereikia labai toli ieškoti, gana prisiminti praėjusio šimtmečio genocidus. Buvo skelbiama nauja era: visi turi būti suvienodinti ir kas negrynakraujis – sunaikintas. Visi vienodi. Nėra vietos skirtingumui. Nėra vietos kitiems. Nėra vietos Dievui. Tai išsigimusi šaknis. Iš jos išauga išsigimusi ideologija“.
„Reikia įžvalgiai žiūrėti į naujoves. Kaip atpažinti kurios naujovės yra iš Dievo, iš Šventosios Dvasios, o kurios iš išsigimusios šaknies? Štai pavyzdys: anksčiau buvo aišku, kad negalima žudyti gimstančio kūdikio, kad tai nuodėmė. Šiandien tai daroma ir nežiūrima į tai kaip į problemą. Tai išsigimusi naujovė. Anksčiau buvo gerbiama kas yra Dievo sukurta, šiandien manome, kad esame pažangesni. Tu žinai... tu supranti... ne toks jau didelis skirtumas... bandoma viską supainioti“. Dievo naujovėse niekada nėra tokios painiavos.
„Ideologinė ir kultūrinė kolonizacija mato tik tai kas yra šiandien, atmeta praeitį ir nežiūri į ateitį. Mato tik dabartį, dėl to negali nieko pažadėti. Visų suvienodinimas ir skirtingumo panaikinimas yra sunki nuodėmė ir piktžodžiavimas Dievui kūrėjui. Kultūrinė ir ideologinė kolonizacija yra nusikaltimas Dievui, nes siekiama sujaukti jo sukurtą tvarką. Daug kartų taip yra buvę istorijoje ir prieš tai tėra tik vienas vaistas – liudijimas, tai yra kankinystė“. (Vatikano radijas)
